BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Galvoje kosmosas.

Nusprendžiau, ar geriau tiktų sakyti - liepiau, parašyti įrašą šiandien. Būtent šiandien. Kodėl? Nes turiu laiko, nerašiau seniai ir visokio mėšlo prikaupiau savyje. Bet vis tiek, po galais, nežinau ką rašyti. Kodėl aš tokia išsisėmus? Kartais nesuvokiu, ar aš išsisėmiau ar tiesiog nustūmiau viską per giliai į savo pačios vidų, kad jau per sunku ištraukti.

Ilgi santykiai, ypač su žmogumi, kuris yra didžiausia Tavo priešingybė, tikrai neduoda nieko gero Tavo pačio tobulėjimui. Tuo labiau, kai aš toks žmgus, kuris dėl meilės prisitaikys ir daug ko atsisakys, kad tik būti kartu ir kad tik tam žmogui būtų geriau. Kaip aš nekenčiu savo gerumo. Kodėl turiu nusileisti kitiems, kodėl padedu? Kodėl kartais leidžiu mindžioti ant manęs? Vis bandau sau įteigti, kad taip daugiau nebus, kad dabar būsiu tikrai stipri, pati stipriausia. Bet žinau, kad to nebus. Man viduje per daug gera būti gerai… Jaučiu kažkokį malonumą, bet kartu ir skausmą. Tai toks keistas jausmas, kurio ir noriu atsisakyti, bet kartu ir negaliu… Tarsi koksai narkotikas labai stiprus. Bet kaip įvardinti šią priklausomybę?

Pamenu, vis turėdavau minčių, kad nutraukus šiuos santykius pasijusiu tokia laisva, stipri, nepriklausoma. Laiminga… Tad tikrai galvojau, kad gal reiktų nutraukti visa tai. Dėl savęs. Bet negalėjau, nes meilė stipresnė už viską. Bent taip maniau… Ir kai galvojau, kad tas žmogus niekada negalėtų to nutraukti, kad jis visada atbėgtų pas mane kaip šuniukas ir valgytų iš mano rankų… Ir kai jau buvau patikėjusi, kad vienatvės man nereikia, kad tikroji laimė ir yra čia. Bam! Tavo pasaulis dūžta į šipulius. Ir bam! Jautiesi tuščias puodas ir dar kaip reikiant subraižytas.

Atrodo ir laiko praėjo. Ir gyvenu normaliai. Ir kaip ir viskas turėtų būti gerai, bet nėra. Nėra. Jaučiuosi padrika, neišbaigta, per sunki. Atrodo, kad taip ir traukia prie žemės kaip magnetas. Ir tada pradedi laukti, kada vėl būsi užpildyta. Kada vėl atiduosi visą save? Kada vėl nusileisi kažkam? Kada vėl bus svarbiausia, kad gera kitam, o ne Tau? Tačiau, kartu ir taip siaubingai nelauki, nes bijai, kad bus tik blogiau. Kad taip kaip buvo, jau niekada nebus. Kad tokio žmogaus tiesiog daugiau nėra. Ką tie žmonės šneka, kad yra geresnių daugybė, tik rinkis ir bla bla bla. Nieko jie neišmano arba tiesiog patys to dar nepatyrė ką patyriau aš. Taip, žinau, kad yra geresnių. Objektyviai žiūrint. Bet man visai vienodai šviečia koks jis žmogus bus. Nes, kai myli niekas nesvarbu. Nesakau, nesu nukvakus ir jau visai idioto (čia ne tik proto prasme, čia tiesiog žmogaus charakterio tipas) niekada net ir nepamilčiau. Ne dėl kažkokių nusistatymų, tiesiog vien fiziologiškai manęs tokie netraukia. Bet šiaip, daugybė dalykų tikrai nesvarbu.

Ir bam! Aplink draugai ir pažįstami tuokiasi. Ir man dar tik 22 metai. Oh c’mon. Žmonės, kas jums negerai? Nieko nesakau, aš dar ištekėt tikrai nenoriu, mane purto pagalvojus apie santuoką šiuo metu. Bet seriously? Kodėl? Taip, kalbėjau dabar ką tik apie meilę. Ir taip, man meilė yra viskas. Bet nu rimtai? Negalit palaukt? Atrodo tik ir laukiat skyrybų ir vėl kitos santuokos. Koks procentas jūsų išsiskirs? Ar bent pamąstėt ar tikrai pažįstat žmogų? Ar 100% juo pasikliausit bet kokioj situacijoj? Dauguma net savęs neišlaiko patys ir tuokiasi. Kodėl užkraunat tai ant tėvų pečių? Nu žmonės, pamąstykit bent kažkiek, maldauju.

Okay. Enough. Nežinau apie ką ir kodėl tai parašiau, bet jaučiuosi kažkiek lengvesnė. Dėkui ir peace out. Bam!

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras