BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Teleportacija

Kramtoma guma mano plaukuose.
Palikta viena rapsų laukuose
Ieškau adatėlės žibančios žaliai,
Kurią nugvelbė begėdžiai milžinai.

Mėlynos rogutės mano priešaky,
Tyluma aplinkui, ką gi man daryt?
Bėgu aš link jųjų lyg žvali katė,
Bet mane pagavo įkyri dėlė.

Kai jinai pradėjo siurbti mano kraują,
Silpna pasidarė, vėl verkiu iš naujo.
Kūkčioju be sustojimo ir baisu širdy
Kaip taip atstiko, kad esu rūsy…

Durys akmeninės, baisiai baisiai šaltos,
Spynos geležinės, meistro jos sukaltos.
Kaip dabar pabėgti, kaip gi man ištrūkti
Jeigu jokio šanso nėra nei truputį?

Atsivėrė durys, atsivėrė tyliai
Ir staiga iškišo galvą jis nebyliai.
Nieko jis nesako, žiūri į mane,
Stoviu aš nuoga šioj nežinioje.

Kai jisai priėjo, grandines nuraizgė,
Bet savais kerais jis mane suraitė.
Kas gi būsi? aš tik tiek paklausiau,
O jisai tik tyli, dūsauja į ausį.

Štai aš pasižiūriu - jau esu lauke
Ir ant mano kūno tik balta suknia.
Kur jisai pradingo, aš jo nemačiau,
Bet Tavojo veido aš nepamiršau.

Rodyk draugams

Galvoje kosmosas.

Nusprendžiau, ar geriau tiktų sakyti - liepiau, parašyti įrašą šiandien. Būtent šiandien. Kodėl? Nes turiu laiko, nerašiau seniai ir visokio mėšlo prikaupiau savyje. Bet vis tiek, po galais, nežinau ką rašyti. Kodėl aš tokia išsisėmus? Kartais nesuvokiu, ar aš išsisėmiau ar tiesiog nustūmiau viską per giliai į savo pačios vidų, kad jau per sunku ištraukti.

Ilgi santykiai, ypač su žmogumi, kuris yra didžiausia Tavo priešingybė, tikrai neduoda nieko gero Tavo pačio tobulėjimui. Tuo labiau, kai aš toks žmgus, kuris dėl meilės prisitaikys ir daug ko atsisakys, kad tik būti kartu ir kad tik tam žmogui būtų geriau. Kaip aš nekenčiu savo gerumo. Kodėl turiu nusileisti kitiems, kodėl padedu? Kodėl kartais leidžiu mindžioti ant manęs? Vis bandau sau įteigti, kad taip daugiau nebus, kad dabar būsiu tikrai stipri, pati stipriausia. Bet žinau, kad to nebus. Man viduje per daug gera būti gerai… Jaučiu kažkokį malonumą, bet kartu ir skausmą. Tai toks keistas jausmas, kurio ir noriu atsisakyti, bet kartu ir negaliu… Tarsi koksai narkotikas labai stiprus. Bet kaip įvardinti šią priklausomybę?

Pamenu, vis turėdavau minčių, kad nutraukus šiuos santykius pasijusiu tokia laisva, stipri, nepriklausoma. Laiminga… Tad tikrai galvojau, kad gal reiktų nutraukti visa tai. Dėl savęs. Bet negalėjau, nes meilė stipresnė už viską. Bent taip maniau… Ir kai galvojau, kad tas žmogus niekada negalėtų to nutraukti, kad jis visada atbėgtų pas mane kaip šuniukas ir valgytų iš mano rankų… Ir kai jau buvau patikėjusi, kad vienatvės man nereikia, kad tikroji laimė ir yra čia. Bam! Tavo pasaulis dūžta į šipulius. Ir bam! Jautiesi tuščias puodas ir dar kaip reikiant subraižytas.

Atrodo ir laiko praėjo. Ir gyvenu normaliai. Ir kaip ir viskas turėtų būti gerai, bet nėra. Nėra. Jaučiuosi padrika, neišbaigta, per sunki. Atrodo, kad taip ir traukia prie žemės kaip magnetas. Ir tada pradedi laukti, kada vėl būsi užpildyta. Kada vėl atiduosi visą save? Kada vėl nusileisi kažkam? Kada vėl bus svarbiausia, kad gera kitam, o ne Tau? Tačiau, kartu ir taip siaubingai nelauki, nes bijai, kad bus tik blogiau. Kad taip kaip buvo, jau niekada nebus. Kad tokio žmogaus tiesiog daugiau nėra. Ką tie žmonės šneka, kad yra geresnių daugybė, tik rinkis ir bla bla bla. Nieko jie neišmano arba tiesiog patys to dar nepatyrė ką patyriau aš. Taip, žinau, kad yra geresnių. Objektyviai žiūrint. Bet man visai vienodai šviečia koks jis žmogus bus. Nes, kai myli niekas nesvarbu. Nesakau, nesu nukvakus ir jau visai idioto (čia ne tik proto prasme, čia tiesiog žmogaus charakterio tipas) niekada net ir nepamilčiau. Ne dėl kažkokių nusistatymų, tiesiog vien fiziologiškai manęs tokie netraukia. Bet šiaip, daugybė dalykų tikrai nesvarbu.

Ir bam! Aplink draugai ir pažįstami tuokiasi. Ir man dar tik 22 metai. Oh c’mon. Žmonės, kas jums negerai? Nieko nesakau, aš dar ištekėt tikrai nenoriu, mane purto pagalvojus apie santuoką šiuo metu. Bet seriously? Kodėl? Taip, kalbėjau dabar ką tik apie meilę. Ir taip, man meilė yra viskas. Bet nu rimtai? Negalit palaukt? Atrodo tik ir laukiat skyrybų ir vėl kitos santuokos. Koks procentas jūsų išsiskirs? Ar bent pamąstėt ar tikrai pažįstat žmogų? Ar 100% juo pasikliausit bet kokioj situacijoj? Dauguma net savęs neišlaiko patys ir tuokiasi. Kodėl užkraunat tai ant tėvų pečių? Nu žmonės, pamąstykit bent kažkiek, maldauju.

Okay. Enough. Nežinau apie ką ir kodėl tai parašiau, bet jaučiuosi kažkiek lengvesnė. Dėkui ir peace out. Bam!

Rodyk draugams

Rašymo laisvė

Sveiki,

Seniai matėmės. Užsinorėjau parašyti, nes susinervinau. Na, negražu taip daryti, žinau. Bet gal man bus atleistina.

Mano antroji pusė atsiuntė link’ą su delfi straipsniu. Be abejo, straipsnis buvo parašytas ne žurnalisto, o paprasto Lietuvos piliečio. Dabar taip madinga. Pastebėjau (tikrai nesmerkiu). [Tikslaus konteksto nepasakosiu]. Tasai pilietis aprašė, ką jis perskaitė viename forume ir ką ji suprato iš to ką perskaitė (wow new level of interpretation). Vien tai, kad naujienų ir žinių portale jis rašo apie tai, ką perskaitė plepalų forume yra keistoka, tačiau mane ne tai sunervino.

,,Straipsnis” buvo ilgas ir net iš 2 atskirų dalių, bet, mano nuomone, viską būtų įmanoma sutalpinti į kelias pastraipas. Totalus pilstymas iš tuščio į kiaurą. O minčių dėstymas… Kokie šuoliai… Suprantama, jei tai būtų transcendentinis kūrinys, būtų pateisinama. Deja, autorius rašė kažką panašaus į faktais paremtą rašinį. Ir pats šedevras savo stiliumi tiesiog tip top aštuntoko rašinys, su kuriuo mokinukas bando įlįsti mokytojai į šikną.

Aš tikrai už laisvai išreikštą nuomonę, už skleidimą savo minčių, tačiau jei nemokame dėstymo ir elementaraus rašymo taisyklių arba nesame tam bent kažkiek gabūs, gal nereiktų taip demonstruoti savęs tokiose vietose ir tik tam, kad pasidalintum facebook’e su draugais, kad kažką delfi parašei, ar tam, kad mamytė kaimynei papasakotų, koks jos vaikelis didelis žurnalistas?

Pilna kitų erdvių save reikšti, bet tai negi dabar naujienų portaluose rašysim ką valgėm pusryčiams, ką šiandien apsirengėme ar kaip mums sekėsi tualete..?

Rodyk draugams

Sunku prisiminti kaip tai veikia

Kiek jau laiko nebendravom? Ar jūs dar gyvi? :)

Mintys lekia lyg paklaikę
Neturiu aš jokio saiko
Noriu visko po truputį
Ir pakvaišus kaip gegutė

Nebereikia daugiau gerti
Nes jau širdį ima verti
Pienių vynas ne į naudą
Kai Tau kairį šoną skauda

Kur ieškosi ten nerasi
Kur norėsi ten nemesi
Piniginėlių iš kišenės
Tos labai senos draugelės

Nežinau ar besuprasi
Kas manoj galvoje kvaksi…

Rodyk draugams

Pasaka.

Kas rytą pabudus pasaulį ji jautė kitaip. O šiandien tai didžiulė nežinia. Kai norisi tiek daug sužinoti arba viską pakeisti, nes tai ką turėjai iki šiol yra niekas palyginus su tuo, ką dar turėsi. Užsimerkus ji mato rūke save jojančią ant balto vienaragio. Ech, jie lekia kaip vėjas. Niekas negalėtų jų sustabdyti. Bet ji atsimerkia. Mato dangų. Koks jisai beribis, kad galėčiau į jį pakilti… Nebežinau ar geriau gyventi svajose ar čia. Kad galėčiau bent mažą dalį svajų perkelti į realybę. Nors labiau norėčiau būti perkelta į pasaką. Į siaubo pasaką.

Su daug tamsos, piktų drakonų, raganų… Turėčiau tik savo vienaragį. Bet žmonės manęs nepriimtų, nes aš prakeikta. Ji prakeikta. Ji negali turėti meilės. Tiesiog negali. Ji žudo. Žudo vien savo žvilgsniu. Todėl ir slapstosi nakties rūke. Nors buvo noras išlįsti į žmonių pasaulį. Bet tai per daug baisu. Geriau gyvensiu užsislėpus.

Mirtis ją dažnai aplanko. Ir klausia:

- Gal norėtum eiti kartu su manimi?

- Negaliu, taip nustočiau kentėti. O mane tik tas kentėjimas ir skatina gyventi. Kančia aš jaučiu dvasinį išganymą. Nenoriu tik egzistuoti ir plaukti be jokių kliūčių. Aš stipri.

Kitas rytas. O gal jo jau nebebus?


Rodyk draugams

Nežinau ar kas mane beatsimena…

Sveiki. Tikriausiai manęs jau niekas neatsimena. Seniai berašiau čionai. Gyvenimas toks keistas dalykas. Visada taip maniau, bet kasdien tuo vis labiau įsitikinu. Man liūdna. Tiesa. Ir kai liūdna, taip noriu rašyti, komentuoti, kurti. Mano lietuvių kalbos mokytoja sakė, kad geriausius kūrinius parašė liūdni arba nelaimingi žmonės. Aš tuo tikiu. Bet kažin ar parašysiu kada nors ką nors vertingo.

Pažiūrėjau kelis išpopuliarėjusio Aleknos klipukus. Atsimenu jį dar jaunesnį. Mokėmės vienoj mokykloj, aišku aš 2 ar 3 metais jaunesnė, tad jis tikriausiai manęs nežino, nebent jo keli draugai mane pamena iš dar gilesnės vaikystės laikų. Sukėlė nostalgiją mano seniems namas. 6 fortui. Visai jo pasiilgau. Nebuvo labai geras rajonas. Ir nėra tikriausiai. Bet jis toks savas. Lyg mažas atskiras miestelis Kaune. : )

Pirmadienį buvau filme „Mėnesienos Karalystė“. Jis nuostabus. Taip įdomiai ir šiltai nuteikiantis filmas… Tiek gerų emocijų. Tikras meno šedevras. Toks subtilus. Ir kažkuo pirmenantis mano vidinį pasaulį. Tai keista.

Bet man taip liūdna… Kai artimiausi žmonės tave nuvilia. Tai taip sunku. Manęs niekas nebuvo įskaudinęs. Bet visuomet norėjau tai patirti. Tai tikrai sunku, bet aš žinau, kad dar nepatyriau tikrojo įskaudinimo. Tikiuosi, kad jis bent jau ne šiandien ateis…

Rodyk draugams

Pamišimo aktas.

Beprasmėj tyloj, sako, yra prasmės. Ji glūdi susikaupime, kuris taip lengvai pažeidžiamas. Tik mažas vandens lašelis nukrenta ant grindų ir tylos nebėra. Prasmė taip pat pranyksta? Net jeigu tyla ir buvo beprasmė? Ir vėl keliu sau klausimus be atsakymų. Tarsi mane tai gelbėtų iš paranojos. Nors tikriausiai tik dar labiau skandina. Mano psichoterapeutė sakė, kad turiu užrašinėti savo mintis. Rašau. Ir ką? Kur prasmė jeigu visur beprasmybė? Keista, kad aš šneku apie beprasmybę. Visą gyvenimą nekenčiau absurdo. Aš jo net nepastebėdavau. Ir dėl to jaučiausi laimingesnė.

XX a. pradž. filosofai, rašytojai absurdą regėjo visur: žaliame lapelyje, mažame kambarėlyje ar žmogaus gyvenimėly. O taip. Gyvenime daugiausiai, juk jis susideda iš smulkmenų, o jos – beprasmės. Absurdas. Beprasmybė. Sizifo likimas. Neatsiejamos detalės šioj absurdo puzlėje. O gal galvosūky? Manyčiau, kad tai galvosūkis. Juk argumentai nesvarūs, jog įrodytų, kad gyvenimas beprasmis. Pats Kamiu prieštaravo sau. Prasmės nėra, tačiau: „Vilties ir ateities neturėjimas – tai didžiausias sąmoningumas. Tai grąžina prasmę.“ Ir kaip mes galim imti šių žmonių mintis argumentų vieton? Jie patys nebuvo pasirinkę konkrečios pusės. Man jie atrodo – paklydėliai pasaulio jūroje.

Kas būčiau aš, jei būčiau gyvenusi šalia šių „mąstytojų“? Šalia, turiu omenyje, tikrai šalia. Ar Šopenhaueris būtų panorėjęs turėti tokią žmoną kaip aš? Nors kam..? Juk tai beprasmiška. Velniop Šopenhauerį. Aš noriu Škėmos. Taip. Aš myliu Škėmą. Sakai, nesveika fanė, kuriai reikia psichoterapeuto pagalbos? Sakyk ką nori. Nes aš negirdžiu. Negirdžiu. Tu ne mano stogas, tad nebijau, kad nukrisi man ant galvos. Ne. Ir vėl. Tos beviltiškumo ašaros. Jos vis mane aplanko. Jos kaip kekšės. Ateina ir vėl išeina, ir jautiesi taip beviltiškai. Kam tau tos kekšės? „Padaryk ją.“

Pameni tą lauko gėlių kvapą? Kai mes maudėmės pievoj. Kartūninė, balta, su mėlynom gėlėm, suknelė nedengė mano kelių. Tu grožėjaisi mano kojomis, glostei jas. Man tai atrodė kažkas uždrausto, bet neapsakomai malonaus. Negalėjau sulaikyti šypsenos. Bet aš ir nenorėjau to. Tu išdrįsai. Išdrįsai mane pabučiuoti. Jausmas lyg pirmą kartą gyvenime ragaučiau šokolado. Tikro šokolado. Mano pirštai klimpo į tavo plaukus lyg į karamelę. Juodi. Juodi juodi plaukai. Daugiau niekada neregėjau tokių juodų plaukų. Rašei man meilės laiškus. Juos užantspauduodavai savo gamybos štampu. Kregždutė narve. Nežinau kodėl sukūrei tokį. Nespėjai pasakyti. Prasidėjo gaudynės. Žydų gaudynės. Kartojau tau, kad mano šeima padės tau pasislėpti. Tu vaidinai karžygį. Kodėl jį vaidinai? Nebijojai nieko. Du šūviai. Ėjau link tavo namų. Du šūviai. Jutau, kad jie pakeitė mano likimą. Du nelemti šūviai! Man beliko kraujo vonia.

Kodėl? Kodėl nužudėt žydus? Kodėl?! Įgimto žiaurumo tenkinimas? Nauda? Kokia nauda? Gražu pažiūrėti į žvaigždes vaikščiojančias šalia tavęs? Atsiprašau. Krentančias žvaigždes. Nukrito dar vienas žydas. Sugalvok norą. Žiūrėk, ką radau žydo kišenėje. Noras išsipildė! Kiek „klipatų“. Kartais jie nekrenta. Bet ne bėda, didieji genijai atrado būdą paskatinti žvaigždžių kritimą. Šūvis. Du. Noras išsipildė! Mieli, Dovydo vaikaičiai, nelaimės atveju mes neatsakome ir skundų nepriimame. Mėgaukitės mūsų konclagerio SPA!

Ką dabar pasakysi Kamiu? Sakai, mes tobulindami save tampame Dievais. Mes patys ir esame Dievai. Kiek daug nuostabių Dievų sutikau konclageryje. Vienas kairėj, kitas dešinėj, trečias krosny. Škėma ne tavo vaikas, Kamiu. Jis myli tave, bet jis ne tavo vaikas. Tu nužudei jį! Tu nužudei Škėmą. Ar dabar tu laimingas? Jei žodis laimingas yra tavo žodyne. Nenorėjai, kad tave kas nors pranoktų. Sakai, aš šizikė? Aš šizikė. Taip, aš šizikė! Bent jau nepamišus taip kaip tu. Parodei man beprasmybę. Nekenčiu tavęs, Kamiu. Nekenčiu!

Paradoksas? O gal oksimoronas? Nors kokia prasmė? Aš klausiu, tačiau niekas neatsako. Šilko suknelė, perlų karoliai, safyras. Tavo mergina kvepia. Ar tai kvepalai ar tik tualetinis vanduo? Ji šypsosi. Gudri kalė. Tokios man nereikia. Pasiimk ją. Pasiimk. Nors nėra prasmės, bet mano kaina didesnė. O gal yra prasmė? Lauko gėlių kvapas… Pameni?

Rodyk draugams

Hey, padedam nuvyti depresijas!

Sveiki, blogeriukai. :)

Ką gi, prasideda depresijos laikotarpis? Juk bloge.lt manau pilna depresuotų žmonių. Stengiuosi numalšinti tą depresijos pradžią. Nes juk tada norisi gulėti, nieko neveikti, verkšlenti kaip tau blogai.. Taigi, ką tik padariau mankštą. :D Namie jos niekada nedarau, nors visada sau sakydavau, kad reiktų. Mano figūra gera, tačiau aš nesportiška, ir vis tiek esu minkšta, nors ir kūda. :D Ir žiūrėk tu man, padėjo man ta mankšta.. Nenoriu taip depresuoti. Dabar pasižadu daryti mankštą kasdien ( na su išimtim, kai tiesiog kai kuriom dienom negalėsiu jos padaryti :D). Jei ką, priminkit, ką? :D

Kaip visada, kiekviena depresija turi savo muziką. Na, bent jau pas mane taip būna. :D Dabar Ellie Golding. :> Ech. Jaučiu kaip man pradeda gėrėti. Jau ir šypsausi. :)) Kaip fainai! Žmonės, kai jums prasidės depresija pabandykit padaryti, tai ką vis žadėdavot, kad tikrai reikės daryti dažnai, bet taip ir nepadarėt to. :) Na, o jeigu taip nebuvo, tai bent jau mankštą pabandykit. :DD

Labai mane nervina blogas.lt komentarų spam‘as. Ar jums tas pats? Nervina trinti tuos komentarus. Gal žinot kas, gal yra koks nustatymas, kad nespam‘intų? ;)

Na, jei kas skaitot, tai žinot, jog retai aš čia lankaus. Bet noriu lankytis dažniau. Nagi, kur dingo jūsų komentarai? Hm? Žinau, kad yra tokių, kurie skaito, bet kai niekas nekomentuoja, atrodo, kad niekas ir neskaito. Žinau, kad blogas kaip ir dienoraštis, bet vis dėlto jis viešas. O tokiom dienom kaip ši, man taip reikia bet kokio dėmesio. :<

Rodyk draugams

Laimonos monologas.

Laimona, kaip tau sekasi? :D
ai, visai normaliai, aišku galėtų būti ir geriau. O tau kaip, Laimona?
ai, žinok, panašiai kaip tau.
žiaurus tas gyvenimas, ane?
na, nemanyčiau, kad jis toks žiaurus..
eik jau, nieko gero aš nematau šiam gyvenime..
Laimona, ką tu šneki! Juk tiek daug fainų dalykų
tau gerai, kad tu juos matai..
Nu damn. Kaip tu mane užknisi, kai pradedi depresuot.
O tau, tai jau tipo nebūna šūdinai?
Būna, bet nešneku tokių pievų kaip tu.
Yeah yeah, nešneki.. Pamenu kaip tu nešneki.
Nu būna ir man blogai, bet vis tiek įžvelgi kažką gero
Tu taip tik sakai dbr, nes tau ok, o man NE OK!
Laimona, nu kas čia dbr tau daros.. Jyyyyyyz.
Užkniso mane. užkniso!
tau ką, Milką nupirkt?
Jeigu gali…
Nu va, žinau kas tau padeda :)
Ok. Lauksiu Milkos pre durų.
Ok. varau pirkt, iki Laimona
Iki, Laimona
:)

Rodyk draugams

Dabar aš meilės auka?

Vis dar nieko. Meilė be atsako. Jaučiuos kaip prieš 4 metus :) Kaip kažkokia kvaila mažvaikė pametusi galvą dėl dar didesnio mažvaikio. Ech. Nėra lengva. Ir kai aplinkui tiek pagundų. Kai yra ne vienas vaikinas, kuris tavęs geidžia. Kuris būtų su tavimi. O aš? Aš sakau jiems ne. Ir myliu mažvaikį, kuris su manimi tik pasisveikina. Su kuriuo galbūt niekada neisiu į pasimatymą. Kodėl, gyvenime, po tiek metų kamavusių nelaimingų santykių, numetei man meilę, kuri deja, vienpusė? Bet aš laiminga. Neverkšlenu kaip, kad darydavau paauglystėje. Visai neverkiu. Ir dar manyje kirba maža viltis, kad jis nusileis… Ech. Kodėl man taip patinka užsispyrę, pasikėlę šikniai?

Ir vėl skęstu savo svajose… Kaip gera. Kaip gera jį sapnuoti. Kai mokykloje jį sutinku pradedu drebėti. Ech. Padėkit man kas nors. Jaučiuos kaip žaidime. Ir nežinau kieno rolėje esu…

I’m on the pursuit of happiness and I know everything that shine ain’t always gonna be gold.

Rodyk draugams

Laiminga. Atsiprašau. Įsimylėjau.

Sveiki. :) Seniai rašiau tikrai. Tiek laiko nerašiau, kiek nemačiau Karolio. Nežinau, kodėl parašau į blogą būtent po to, kai sutinku jį. :D Nemoku to paaiškinti.

Taigi, per tą laiką mano gyvenime tiek daug įvyko… Vėl sudaužytos širdys. Šypsenos. Atradimai. Meilė? Nesėkmė. Nauji draugai. Ech, bet aš laiminga. :)

Tokia laiminga, net nemoku to apibūdinti. Pasaulis daug gražesnis. Myliu gyvenimą. :) Ir labai atsiprašau visų vaikinų, kurie per mane nukentėjo. Ir atsiprašau žmonių, kuriems buvau įkyri. Atsiprašau, kad per daug kalbu. Atsiprašau, kad kartais pasišalinu iš nesmagios situacijos. Atsiprašau, kad aš retai sakau „atsiprašau“ ir „ačiū“. Atsiprašau, kad užkraunu savo išgyvenimus. Atsiprašau, kad mano muzika jums nepatinka. :)

Aš įsimylėjau. Žinoma, tai gali greit pasikeisti arba tai tik laikina nesąmonė. Bet įsimyliu aš retai. O kai įsimyliu, man to nejaučia. Kodėl? Kodėl, kai įsimyli mane, aš nejaučiu to pačio? Kodėl negali būt abipusio jausmo? Buvo, bet tada tai baigėsi. Na, iš tiesų dar nesibaigė, bet… Ech. Skaitydami nesuprasite esmės totaliai, bet kiek čia bereikšmių tekstų.

Norėčiau vėl kurti eilėraščius, bet kai esu laiminga – neišeina. Ypač, kai įsimyli, galvoj vyksta keisti dalykai. Ne tik galvoj. Tai paveikė mano apetitą. Kelnės krenta.. Not good. Jis mane ignoruoja. Aš jo nepažįstu, bet… aš jį myliu? Man taip nebuvo. Bet dabar yra. Dėl jo padaryčiau nuodėmę, didelę, bet taip gundo.. Bet šį kartą aš nešoksiu ant kaklo ir dirbsiu iš lėto. Vis dėl to, aš katė.:)

Rodyk draugams

Šiltas buvo penktadienio vakaras.

Gyvenimas įdomus dalykas. Ech. :D

Tikrai įvyko daug visko naujo, bet aš to nepasakosiu. Tiesiog būtent šią akimirką esu labai laiminga. Ir kodėl? Nes turiu patį nuostabiausią geriausią draugą pasaulyje, kurį myliu jau 4 metus, jis manęs ne, bet tas draugystės ryšys tarp mūsų man yra toks nuostabus dalykas, kad jaučiuosi pilnavertiškai. :)

Jis dings. Tas užsienis visus juos įsiurbia. Tik nežinau kaip reikės gyventi? Aš norėčiau ir po 20 metų sėdėti su juo, gerti arbatą ir kalbėtis. Bet ar taip bus? Hm. Aš aptemus nuo jo. Jis veikia mane. Ir damn, tik dabar prisiminiau, kad reikėjo jo kažko paklaust… Būdama su juo daug ką pamirštu ir viskas ko kažkada norėjau paklausti išgaruoja iš galvos.. :D

Taip, man protas susisukęs. Taip, aš labai priklausoma nuo jo.

Bet kad visos priklausomybės būtų tokios fainos…

Rodyk draugams

Ir Laimą užknisa bernai.

Laba. Šį kartą parašysiu įrašą apie tai kaip mane užknisa bernai. Tiesą pasakius, niekada nemaniau, jog apie tai rašysiu. Galvojau, kad aš tai tikrai tokių įrašų niekada nerašysiu. Kai pas kitas ką nors tokio paskaitau, dažnai sutinku su jų nuomone, tačiau manau, kad tai rašyti.. „Ai gal nereikia, nes neverta.“

Šiandien jau nebeištveriu. Užkniso galutinai. Net nežinau nuo ko pradėti, bet bandom.

Kai bernai sako, kad jie nesupranta panų. Nu damn, asilai. Ir taip aišku. Mergina nori meilės, dėmesio, laiko, šilumos, kartais pasiginčyti ir laimėti ( nors ir būtų neteisi ), nori, kad būtumėt drąsūūūūs. Šitas labai svarbus. Nu bet suprantama, kad merginai svarbu jog su ja švelniai elgtųsi. Žodž, yra dar daugybė dalykų, bet visi juos žino, o jie mat nesupranta. Damn, kaip jus suprast???

Čia ir yra sudėtingiausias dalykas.

Jie spokso.

Jie tau šypsos.

Jie susigėsta.

Jie nieko nedaro.

Tada neištvėrus įkišu nosį į šį reikalą. Daugmaž „susipažinkim“. Išsiskiria du keliai: 1) Nenoriu ( ir toliau darysiu tą patį ką dariau [damn, tai kam tai darai toliau???] ). 2) Gerai.

Kas įvyksta po to gerai?

Susirašinėja.

Susirašinėja.

Susirašinėja.

Netyčia sutinka, pasisveikina.

Susirašinėja.

Susirašinėdamas vis duoda užuomenų, kad domisi tavimi. Merginos dažniausiai apsimeta, jog to nesupranta. Mat jos nori, kad aiškiau būtų tai parodyta, nes tada ji jaučiasi labiau ypatinga or smth.

Susitinka. Vėl išsiskiria du keliai: 1) Po to neatrašo. Mergina jaučiasi tragiškai „ką aš padariau netaip?“. Po kiek laiko jis sureaguoja, apsimeta, kad net ir nebuvo kažkokios pertraukos iš jo pusės. Tokiu variantu arba nustojama bendraut arba liekama draugais. 2) Pradeda rašyti, kad mergina labai faina, kad nori vėl susitikti. Gali skiesti, jog kai susitiksit tą ar aną padarys. Mergina pradeda skęsti svajonėse.

Vėl susitinka. Nieko nedaro.

Susirašinėja. Dažnai beveik maniakiškai. Dar labiau skiedžia. Mergina, taip pat skiedžia, bet juk tai tik moteriškas flirtas, nes mes vis dar turim viltį, kad jūs drąsūs, tikri vyrai. O taip. Žinoma.

Susitinka. Nieko nedaro. Mergina nervinasi.

Susirašinėja.

Susitinka. Dabar jau trys keliai. 1) Merginai tai jau atsibodo. Pradeda rečiau jam atrašyti. Skiedžia, kad yra užsiėmus. Galiausiai bendravimas nutrūksta. 2) Ji toliau skęsta svajonėse ir laukia, kad jis išdrįs kažką padaryt. Arba sulauks, arba pačiai teks imtis iniciatyvos. 3) Vaikinas pasitaiko kažkoks „nenormalus“, nes arba pasako, kad jam labai patinki ir jis nori artimiau bendrauti arba pabučiuoja, apie ką merginos taaaip svajoja.

Žodž, galėčiau dar čia daugiau visokių variantų primaklinti. Bet šis yra toooks dažnas. Ypač mano atveju. Aš nekenčiu bernų, kai jie elgias kaip mažvaikiai, o vaidina vyrus. Nekenčiu, kai jie nereaguoja ir nepaaiškina kodėl, o vėliau vėl bendrauja. Nekenčiu, kad jie nedrąsūs. Nekenčiu, kai jie aiškina, kad moterys yra iš kitos planetos. Nekenčiu, kai jie mano, kad vat to geriau tau nesakyti, nors užsiminė, nes nesuprasi. Užknisa.

Ir po šimts velnių, aš taip noriu vaikino. Bet to „nenormalaus“. Aš nesu tragedija. Nesu baisi. Esu bendraujanti. Linksma. Ir šiaip aš faina. Tikrai. Ir kiti taip sako. Bet wtf, kodėl kitos prisišaudo visokių, o man taip nesigauna. Atrodo, kažkas prasideda ir po to išnyksta kaip dūmas. Ech, aš noriu ir meilės, bet dabar man nebūtinai reik meilės, aš tiesiog noriu artumos, fizinio kontakto. Būkit „nenormalūs“.

Rodyk draugams

Padrikas įrašas. Nelabai like.

Sveiki. Šiandien buvau aukštųjų mokyklų mugėje. Nieko ypatingo ten nebuvo. Tik lankstinukų prisirinkau. :D Tiek, kad daug pažįstamų žmonių sutikau. :) Ėjau su Aurimu, bet po to trainiojaus ne tik su juo. :D Net ir Karolį sutikau. Va taip va. Nemačiau beveik tris mėnesius, o šią savaitę jau antrą kartą netyčia sutinku. :D Galėtų būt daugiau tokių savaičių. :))

Na, o vakar buvau Kauno savivaldybėje. Ėjom su Lina į Kito Varianto renginį. Ten daaaug visko buvo, bet man patiko. Net patyriau mažulytę šiokią tokią hipnozę. :D

Praėjusią savaitę šiek tiek sirgau, bet ne gripu. :) Tai pasiilsėjau namie ir dar dabar labai sunku įsivažiuot. Oh no. Ryt nemažai namų darbų. Kaip aš jų nekenčiu. :/

Kas dar? Hm. Meilės nėr. Oi, jos nėr. :D Vis bandau ką įsižiūrėt. Tai tas nieko, tai anas nieko. Bet po dienos jau nepameni net. :D Labai jėga tiesiog. Žiaaauriai norėčiau artimo žmogaus (labiau pageidaučiau vaikinuko :D).

Na, matot nieko ypatingo. O gaila. Labai gaila. Arba ne, nes man linksma. :D Be happy, oh yeah. :D

Šita daina nuostabi. :))

Rodyk draugams

Slapta aš Tavęs ilgiuos.

Aš tavęs taip pasiilgau ir tu to nežinai. Tau net ir nebūtų įdomu. Galbūt giliai viduje tu taip pat pasiilgsti manęs, pagalvoji apie mane kiekvieną dieną, kaip aš apie tave. Tiesą sakant, manau, kad tau yra taip pat kaip man. Aš ir pati stengiuos tai vyti nuo savęs. Juk tai buvo seniai, kam reikia atgamint tuos prisiminus, kam man tavęs reikia? Juk iš dalies pati atstūmiau tave.
Tada sakei, kad bus kitų vaikinų. Sakiau, jog nebus. Žinoma, aš tai „pamiršau“ ir maniau, kad žinoma, jų bus. Lyg ir bandydavo būt, bet aš neprisileidžiu nieko ir pradedu galvot, gal buvau teisi. Gal jų išties nebus. Ir dažnai manau, kad tu man nebepatinki, neberūpi. Tu irgi taip manai. Tačiau, viduje, tu visada ir nesuprantu kodėl negaliu tavęs išmest kaip kitos išmeta kitus. Tu buvai pirmas ir paskutinis.
O aš taip noriu meilės. Beprotiškai. Bet ir vėl Tu. Kaip norėčiau ištaisyt tą klaidą, kad būtume vėl kartu. Man reikia tavęs, tikrai reikia. Nežinau ar tu dar skaitai mano blogą. Gal vogčiomis vis dar užmeti akį. Gal vis dėl to seki mane to nenorėdamas. Tikrai negalėjau išsitrint. Aš žinau. Aš savy slepiu vis tą patį jausmą tau ir nejau tu to neslepi?

Rodyk draugams

Ledinis malonumas.

Toks keistas ir malonus jausmas apėmęs. Nežinia iš kurio uosto atplaukė.

Jaučiu vėjelį, kuris šiek tiek draiko mano suknelę. Žiūriu į tolumą ir matau apšerkšnijusį stiklinį krantą. Mus skiria tik ši upė. Jaučiu, kad galiu ją pereiti. Apsisuku apie savo ašį ir akis užkliūna už palto besimėtančio šalia. Iš lėto jį užsivelku, dar lėčiau segu kiekvieną sagą. Dedu koją ant sušąlusios upės. Einu link stiklo karalystės. Priėjusi, pradedu bėgti ir kažko ieškoti. Dairausi visur, kol pagaliau pamatau, tai ko laukiau taip seniai. Jaunas vyriškis apsirėdęs ilgu, tamsiai mėlynu paltu. Jo banguoti plaukai krenta ant pečių. Juos vėjas draiko panašiai kaip ir mano suknelę. Vyriškis vaikšto stiklinio dvaro kiemelyje. Sustoja, pasižiūri į mane ir sulaukiu tokio šypsnio, kokio dar niekada gyvenime nebuvau sulaukusi. Staiga apima tokia šiluma.. Aš nesąmoningai užsimerkiu ir įkvepiu grynut grynutėlio oro. Pasileidžiu bėgti jaunikaičio link. Jis išskėčia rankas ir štai, aš jau puoliau jam į glėbį. Jaučiu, kad ištirpstu…

Šitaip aš dabar jaučiuosi. O fone skamba nuostabi Šopeno muzika. Aš įsimylėjau. Tik gaila… Nežinau ką. :)

Rodyk draugams

Laimė apkabino.

Žinot, ir mane apėmė apmąstymai. Skaičiau keletą naujausių blogerių įrašų. Kalėdos paveikia apmąstymams tikriausiai. :)

Na, aš jau kelias dienas esu labai laiminga. Bet neturiu priežasties, neįsivaizduoju kodėl jaučiu tokią palaimą ir gėrį. Svarbiausia, noriu šiais jausmais pasidalinti su visais. Žmonės, įžvelkit gėrį aplinkui. Gal ir sunku, bet kai nori, jis visada šalia.

Dar neseniai ir aš alpau dėl noro gauti meilės. Tikriausiai tai pakankamai savanaudiška, bet.. Nežinau, bet aš taip stipriai norėjau meilės, o siaubeli, kokios mintys sukosi galvoje. O dabar dėl nepaaiškinamų priežasčių aš jaučiuosi taip, tarsi ta meilė artėja. Tai juk kvaila? Ehm? Bet kažkodėl taip jaučiuosi. O šis jausmas prideda mano laimei stiprumo.

Pradėjau labai džiaugtis dėl kitų laimės ir noriu, kad jie jos gautų dar daugiau. Šypsenos, šviesos, šiluma.. Taip gera tai matyti ir jausti. Norėčiau paskęsti šioje būsenoje, kuri mane dabar apkabinusi. :)

Taigi, Kalėdos. Dar kartą linkiu būti laimingiems. Labai labai labai. Aš noriu, kad bent lašelis mano jausmo aplankytų kiekvieną.

Ech.. Mano širdyje pavasaris. :)

Rodyk draugams

Sveikinu Jus. :)

Šiandien pati pirma nieko nepasveikinau, tik atsakiau į gautus sveikinimus. Hm. Kalėdos. Šios mano Kalėdos be mandarinų. Net ir nenoriu jų. Ech. Ką gi, noriu pasveikinti visus BLOGerius ir BLOGų skaitytojus atėjus toms Kalėdoms ir palinkėti būti kūrybingiems ir skaitantiems. Bet iš tiesų, tai būkit laimingi. Lai laimė supa mūsų pasaulį. :))

Štai ir šiandien mano daryta nuotrauka. Prisegu ją prie sveikinimo. :)

Rodyk draugams

Užteks.

Labas. :)

Galbūt to ir užteks?

Ne. Man būtų per mažai.

Na, šiandien buvo šalta. Slydau eidama per perėją, bet išlaikiau pusiausvyrą.

Jau?

Gal dar ne.

Dabar pro langą girdžiu ūžaujant vėją. Man tas garsas baugus.

Gal dabar?

Dar truputį.

Noriu meilės. Ach, kokia aš neįdomi ir tipiška.. Help me.

Užtenka.

Rodyk draugams

Interviu su Eimantu.

Sveiki. :) Mąsčiau ką parašyti į blogą. Ir sumąsčiau paimti interviu iš vieno savo geriausių draugų - Eimanto. :D Na interviu nėra labai jėga, bet tai mano blogas ir aš dedu ką noriu. :D

Laima: Labas, Eimantai. :)

Eima: Laba.

Laima: Imsiu interviu iš tavęs. Ar tau tai juokinga? :D

Eima: Žinai, nelabai, nes jau daugmaž įpratau prie visokių lempų. ;DDD

Laima: O kokios tos lempos dažniausiai būna?

Eima: Šviečiančios.

Laima: O kas tavo gyvenime kuria tas, visokias lempas? :D

Eima: Kas. Aplinkiniai žmonės ir aš. ;DD

Laima: Hm. Ar tu kartais užsuki į mano blogą?

Eima: Na, kartais. Bet šiaip senokai buvau.

Laima: Ar tu ten gali rasti įdomių įrašų?

Eima: Na, įdomių tai taip.

Laima: Ar žinai dar savo draugų, kurie rašo blogus?

Eima: Ne.

Laima: Liūdna.. Ar pats bent kartą galvojai rašyti blogą?

Eima: Ne.

Laima: Dar labiau liūdna.. Kaip manai, kodėl žmonės rašo blogus?

Eima: Tam, kad pasidalintų gal mintimis. Šiaip nežinau.

Laima: Ar dar rašai eilėraščius?

Eima: Aha. Parašiau 2 ketureilius aną savaitę.

Laima: Apie ką jie?

Eima: Vienas apie rudenį, kitas apie rudenį ir iš dalies mokyklą. ;D

Laima: Labai keista, kad eilėraštis susijęs su mokykla. :DD Labai įdomu. Parašyk dabar bet kokį žodį, koks šauna į galvą. :D

Eima: Hm, sniegas. ;D

Laima: Jis tau tikriausiai siejasi su balta spalva? :D

Eima: Tai logiška. ;D

Laima: Ar jau ką nors išmaudei sniege? :D

Eima: Dar nespėjau. ;D Reiks būtinai ką nors išmaudyt. ;D

Laima: O jau ruošiesi ką nors konkrečiai išmaudyt? :D

Eima: Tave. ;DDDDD

Laima: Manęs negalima. :D Prašau pakeisti savo planus. :D

Eima: Šiaip tai neplanavau ką butent. ;D

Laima: Tada dar geriau. Bus lengviau pakeist šitą neplanuotą planą. :D

Eima: :D

Laima: Koks žodis tau asocijuojasi su manimi? :D

Eima: Keista. ;DDD

Laima: Įdomu. :D O koks gyvūnas? :D

Eima: Varlė. ;D

Laima: O taip, Eimantai :DDD Ką manai apie mano šunį? :D

Eima: Kad jis mažas, įdomus ir kad daugiau nieko. ;DD

Laima: Tiesiog žavinga. :D Ko norėtum palinkėti mano blogo skaitytojams? :D

Eima: M, kad būtų optimistiški ir kad būtų linksmos Kalėdos. ;DDD

Laima: O ko palinkėsi man? :D

Eima: Niekuo nenusivilti. ;D

Laima: Ačiū už interviu, tu buvai žavingas. :D

Eima: :D Nėr už ką. ;D

Rodyk draugams

←senesni