BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pasaka.

Kas rytą pabudus pasaulį ji jautė kitaip. O šiandien tai didžiulė nežinia. Kai norisi tiek daug sužinoti arba viską pakeisti, nes tai ką turėjai iki šiol yra niekas palyginus su tuo, ką dar turėsi. Užsimerkus ji mato rūke save jojančią ant balto vienaragio. Ech, jie lekia kaip vėjas. Niekas negalėtų jų sustabdyti. Bet ji atsimerkia. Mato dangų. Koks jisai beribis, kad galėčiau į jį pakilti… Nebežinau ar geriau gyventi svajose ar čia. Kad galėčiau bent mažą dalį svajų perkelti į realybę. Nors labiau norėčiau būti perkelta į pasaką. Į siaubo pasaką.

Su daug tamsos, piktų drakonų, raganų… Turėčiau tik savo vienaragį. Bet žmonės manęs nepriimtų, nes aš prakeikta. Ji prakeikta. Ji negali turėti meilės. Tiesiog negali. Ji žudo. Žudo vien savo žvilgsniu. Todėl ir slapstosi nakties rūke. Nors buvo noras išlįsti į žmonių pasaulį. Bet tai per daug baisu. Geriau gyvensiu užsislėpus.

Mirtis ją dažnai aplanko. Ir klausia:

- Gal norėtum eiti kartu su manimi?

- Negaliu, taip nustočiau kentėti. O mane tik tas kentėjimas ir skatina gyventi. Kančia aš jaučiu dvasinį išganymą. Nenoriu tik egzistuoti ir plaukti be jokių kliūčių. Aš stipri.

Kitas rytas. O gal jo jau nebebus?


Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras